Skruzdėlynas

Ar prieš pusšimtį metų, ar dabar, galvodami apie vaikystę dažnai burnoje pajaučiame tą saldų cukraus skonį. Kas kad jo anksčiau beveik išvis nebūdavo. Maitintojai pasakoja, jog jeigu kokie turtingesni kaimynai pavaišindavo cukraus gabalėliu, vaikai sėdėdavo įbridę į upelį, mirkydavo gabalėlius į vandenį ir skanaudavo jais kaip tikrų tikriausiais saldainiais.

Užtat net ir be cukraus saldžių kepinių namuose netrūkdavo. Skruzdėlyną kartu iškepti pakvietusios alytiškės Onutė Aliulienė ir Marcelė Vaitulevičienė pasakoja, kad jų vaikystėje mamos ir močiutės kepdavo pyragus, ragaišius ir meduolius. Jau vėliau svarbių progų metu jos pačios stalus puošdavo šventiniais skruzdėlynais, kurių nei atpjausi, nei atlauši – belieka tik visiems draugiškai dalintis.

„Per dieną iškepus daug skruzdėlynų, vakare galima pajusti, kad sunku koją nuo žemės atkelti – medumi apsąla net ir pačios grindys.“

Skruzdėlyno lakštams daug ingredientų nereikia – užtenka kiaušinių, miltų ir aliejaus. Užtat daugiau nei 20 metų šį desertą kepančios pašnekovės sako, kad svarbiau tai, kiek meilės įdedama minkant tešlą. Ją reikia ne tik švelniai išminkyti, bet ir gerokai padaužyti kočėlu. Tešla geriau kočiosis, jeigu bent pusvalandį pailsės šaldytuve, o šeimininkės tuo metu atsikvėps išgerdamos puodelį gilių kavos. Tokią moterys prisimena dar iš vaikystės.

Joks skruzdėlynas neapsieina be medaus, aguonų ir draugystės. Alytiškės Onutė ir Marcelė skruzdėlynus dažnai kepdavusios kartu – taip ir greičiau, ir linksmiau. Tiek saldumynų iškepusios draugės žino, kad ruošiant medų skruzdėlynui, jo perkaitinti nereikia: užteks vos pašildyti, kad šis gražiai varvėtų nuo skruzdėlyno kraštelių. Sudėliojus skruzdėlyną belieka sėsti prie stalo ir dalintis.